Europa garsėja nykštukinėmis valstybėmis – Vatikanu, Monaku, San Marinu, Lichtenšteinu, Andora. Tačiau šalių nykštukių yra ir kituose pasaulio regionuose. Viena iš mažiausių pasaulio šalių, gyventojų skaičiumi (10 tūkst.) prilygstanti mūsiškei Rietavo savivaldybei, o plotu esanti net 28 kartus už ją mažesnė, – Ramiojo vandenyno saloje įsikūręs Nauru.

Tai mažiausia respublika pasaulyje. Dar prieš porą dešimtmečių ji garsėjo kaip viena turtingiausių planetos valstybių – joje bendrojo vidaus produkto dalis vienam gyventojui buvo panaši į naftos turtingų Persijos įlankos šalių, o dabar Nauru – skurdi, ekonominį nuosmukį išgyvenanti šalis.

Rasti Nauru žemėlapyje nėra labai paprasta – tai vos įžiūrimas taškelis Ramiojo vandenyno platybėse, 42 km į pietus nuo pusiaujo. Artimiausia sausuma – Kiribačiui priklausanti Banabos sala – yra už 288 km į rytus nuo Nauru. Virš vandenyno Nauru iškyla iki 65 m. Sala tėra 21,3 kv. km ploto, jos ilgis – 6, plotis – 4 m, kranto linija apie 18 km. Salą juosia kelių šimtų metrų pločio žema pakrantės juosta, o beveik visą centrinę dalį užima iš fosfatų sudaryta iškili teritorija. Būtent geologiniai klodai ir jų eksploatavimas lėmė ypatingą šios mažos šalies istoriją.

 

Dvylika klanų

Daugelį amžių Nauru istorija buvo gana panaši į šimtus kitų Okeanijos salų. Daugmaž prieš 3 tūkst. Metų į salą atplaukė žmonės iš Bismarko salyno (dabar priklausančio Papua Naujajai Gvinėjai ir Saliamono saloms). Kai 1798 m. salą aptiko britų kapitono Džono Firno vadovaujama ekspedicija, jos gyventojai buvo susiskirstę į 12 klanų. Ši visuomenės struktūra atsispindi dabartiniame šalies herbe ir vėliavoje – juose pavaizduota dvylikakampė žvaigždė. Vietos gyventojai vertėsi žvejyba, augino kokosų palmes, pandanus ir kitus tropinius augalus. Nederlingo, skurdaus dirvožemio saloje sąlygos ūkininkauti – gana nepalankios. Nauru nėra nė vienos upės, todėl gyventojams tekdavo ( ir iki šiol tenka) rinkti lietaus vandenį į specialius rezervuarus. Vandens išteklius kiek papildė tik nedidelis požeminis sūrstelėjusio vandens ežerėlis.

XIX a. Nauru įsikūrė pirmieji europiečiai. Tai buvo jūreiviai iš sudužusių laivų, pavieniai prekeiviai, misionieriai. 1888 m. salą aneksavo Vokietija. Pradėta žvalgyti salos išteklius. Rasti milžiniški trąšoms gaminti naudojamų fosfatų klodai ir imtasi juos eksploatuoti. Dabar didžioji dalis šios salos paviršiaus yra neatpažįstamai pasikeitusi ir primena Mėnulio peizažą: pilkšvas dantytas paviršius susiformavo daugelį metų beatodairiškai išgaunant pagrindinį Nauru turtą – fosfatų išteklius. Išskirtines teises įrengti karjerus 1906 m. gavo australų bendrovė „Pacific Phosphate Company“. Saloje prasidėjo ekonominis bumas, atvyko nemažai darbininkų iš kitų šalių.

 

Japonai trėmė nauriečius

Pirmojo pasaulinio karo metais Nauru užėmė australų pajėgos. Jos vos spėjo aplenkti japonus, taip pat laikiusius salą savo interesų zona. Australai siekė ne tik užsitikrinti išteklių turtingos salos kontrolę, bet ir užimti čia veikusią strategiškai svarbią Vokietijos karinio jūrų laivyno radijo stotį.

Tarpukariu, gavusios Tautų Sąjungos mandatus, salą bendrai valdė Didžioji Britanija, Australija ir Naujoji Zelandija. Antrojo pasaulinio karo metais Nauru tapo kovos veiksmų zona. 1940 m. salą intensyviai apšaudė vokiečių karo laivai – buvo sugriautas uostas, sudegė sandėliai, nuskandinti keli fosfatų krovos laukę prekybiniai laivai. 1942 – aisiais Nauru užėmę japonai 1,2 tūkst. salos gyventojų deportavo į Karolinų salas, kur trečdalis tremtinių žuvo. Sala išvaduota 1945 m. Po karo Nauru globojo Jungtinės Tautos, o valdė Australija ir Naujoji Zelandija kartu su salos vadų taryba.

 

Maudėsi piniguose

1968 – aisiais buvo paskelbta Nauru nepriklausomybė. Pagaliau salos gyventojai gavo teisę patys spręsti, kaip naudotis mažytės šalies turtais. Tuo metu nauriečiams galėjo pavydėti daugelio pasaulio šalių gyventojai. Fosfatai buvo gausiai kasami, kraunami į laivus ir vežami į užsienį. Ekonomiškai Nauru klestėjo: 1986 m. bendrojo vidaus produkto dalis vienam gyventojui siekė 20 tūkst. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių per metus (palyginkite – dabar ji siekia vos 5 tūkst. dolerių). Pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, šalis vienu metu beveik pasivijo naftos turtingus Jungtinius Arabų Emyratus, o algos čia buvo didesnės nei JAV. Daugybė paslaugų (sveikatos apsauga, švietimas, daugelis komunalinių ir kt.) buvo nemokamos. Rimčiau sunegalavę piliečiai buvo skraidinami kelis tūkstančius kilometrų į Australiją ir gydomi valstybės lėšomis.

Nauriečiai tiesiog maudėsi gerovėje. Pasakojama kone anekdotinė istorija – salos policijos viršininkas nusipirko ir atsiplukdė į salą prašmatnų „Lamborghini“ automobilį, nors iš viso saloje tėra 40 km kelių (29 km iš jų – asfaltuoti). Automobilius (ir net ne po vieną) įsigijo daugelis šalies gyventojų. Skrydžiai į Australiją, Naująją Zelandiją ar Singapūrą apsipirkti tapo ne tik pačių turtingiausių, bet ir vidutines pajamas gaunančių salos gyventojų kasdienybe. Maisto perteklius taip pat padarė savo: daugiau nei 70 proc. nauriečių turi antsvorio, o pagal suaugusių gyventojų sergamumą cukriniu diabetu Nauru užima pirmąją vietą pasaulyje. Nukentėjo ir visoos kartos nauriečių išsilavinimas – užuot mokęsi, daug jaunų žmonių rinkosi pramogas. Kam mokytis – juk pinigų ir taip į valias, ateitis užtikrinta!

Be abejo, ne visas pajamas, gaunamas už išteklių eksploatavimą, Nauru valdžia paskirstydavo piliečiams. Buvo įkurtas specialus investicinis fondas (jam pastatytas 52 m aukščio dangoraižis Melburne (Australijoje), įsteigta nacionalinė oro linijų bendrovė (šalyje, kurioje gyventojų tiek pat, kiek Anykščiuose ar Grigiškėse…). Darbo rankų kasyklose stigo, o vietos gyventojai dirbti juodžiausius darbus nelabai norėjo. Atvyko daug imigrantų iš kitų šalių (daugiausia iš Kiribačio ir Tuvalu, taip pat kinų iš Honkongo). Reta nauriečių šeima neturėjo užsienietės tarnaitės.

 

Suniokojo gamtą

Dar apie 1985 m. Nauru kasmet buvo išgaunama po 1,6 mln. Tonų fosfatų, vėliau jų telkiniai išseko, kasybos apimtys ėmė sparčiai mažėti, ir dabar naudingųjų išteklių gavyba vyksta minimali. Paaiškėjo, kad didžiulės pinigų sumos per kelis gerovės dešimtmečius buvo iššvaistytos, investicinis fondas veikė neskaidriai, oro linijų bendrovė buvo nuostolinga, o nemažai pinigų paprasčiausiai išvogta. Gyvenimo kokybė pradėjo sparčiai kristi, daugelis užsieniečių paliko salą, netrukus apie emigraciją pradėjo galvoti ir vis daugiau čiabuvių.

Salai labai skausmingai atsiliepė beatodairiškas gamtos naikinimas. Per šimtą metų, siekiant iškasti kuo daugiau fosfatų, buvo visiškai suniokota didesnė dalis salos teritorijos – jos iškasinėtas uolėtas paviršius dabar primena Mėnulio reljefą. Apie baigtų naudoti karjerų rekultivaciją nebuvo rimčiau galvojama iki pat XX a. pabaigos, nors dar prieš septyniasdešimt metų gamtininkai ėmė skambinti pavojaus varpais – teigė, kad beatodairiškas išteklių eksploatavimas nesibaigs geruoju. Buvo sunaikinta apie 90 proc. augalijos, ir tik dabar flora vėl atsigauna. 1989 m. Nauru kreipėsi į Jungtines Tautas – reikalavo, kad Australija sumokėtų kompensaciją už gamtai padarytą žalą australų šeimininkavimo saloje laikotarpiu. Australai sutiko. Tačiau neatsakyta į kitą klausimą, kodėl Nauru vyriausybė nesirūpino aplinkosauga paskelbus nepriklausomybę?

Klesti nedarbas

Ieškodama būdų, kaip pristabdyti šalies ekonominės padėties blogėjimą, Nauru vyriausybė pavertė šalį lengvatinio apmokestinimo zona. 10 tūkst. gyventojų turinčioje šalyje buvo įregistruota keli šimtai bankų. Per juos buvo išplauta milijardai dolerių. Galiausiai tarptautinės finansų institucijos ir JAV vyriausybė privertė Nauru uždaryti šią pinigų plovyklą. Taip pat Nauru už pinigus suteikdavo savo pilietybę bet kurios kitos šalies piliečiams, ėmėsi kitų ekstravagantiškų priemonių gelbėti ekonomiką, tačiau jų nepakako. Prasidėjo politinio nestabilumo periodas: vien nuo 1989 iki 2003 m. ministrų kabinetai šalyje keitėsi net 17 kartų! Galop 2003 – aisiais kilo masinės riaušės, sudeginta prezidentūra, kurį laiką šalyje neveikė telefono ryšys.

Dabar Nauru gyvena labai sunkiai. Dar neseniai piniguose besimaudžiusi šalis jau 2002 m. nesugebėjo laiku grąžinti užsienio skolų. Daugiau nei pusė šalies gyventojų neturi darbo, o bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, čia triskart mažesnė nei Lietuvoje. Ekonominę pagalbą šaliai teikia Australija (beje, Nauru neturi nacionalinės valiutos ir naudojasi Australijos doleriu). Ant bankroto slenksčio atsidūrusią nacionalinę kompaniją „Nauru Airlines“, turinčia du lėktuvus, nuo bankroto išgelbėjo investuotojai iš Taivano. Turistų pritraukti į Nauru – sunku, nes salos gamta labai nuniokota. Šalyje veikia tik du viešbučiai.

 

„Dolerinė“ diplomatija

Įdomus fenomenas: Nauru palaiko diplomatinius santykius su iš dalies pripažintomis šalimis ir mainais gauna (nors to nedeklaruoja) nemenką finansinę pagalbą. 1980 – aisiais Nauru pripažino Kinijos Respublikos (Taivano) nepriklausomybę ir taip užsitraukė komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos rūstybę. Po ilgalaikio Pekino spaudimo 2002 m. Nauru nutraukė diplomatinius santykius su Taivanu, o džiūgaujantis Pekinas pažadėjo nykštukinei valstybei 60 mln. Dolerių investicijas ir padengti 77 mln. Dolerių siekiančią užsienio skolą. Tačiau taivaniečiai vėl sugebėjo palenkti Nauru į savo pusę, ir sala nutraukė diplomatinius santykius su komunistine Kinija. Manoma, kad Taivanas pažadėjo nauriečiams dar daugiau nei Pekinas. Šiuo metu Taivanas teikia didelę pagalbą Nauru rekultivuojant fosfatų karjerus ir plėtojant žvejybą.

Panašu „dolerinės“ diplomatijos proveržiu laikomas ir Nauru sprendimas 2009 m. pripažinti nuo Gruzijos atplėštų ir Rusijos kontroliuojamų Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Neoficialiais duomenimis, Rusija už tai sumokėjo (investicijų pavidalu) 200 mln. Dolerių.

Dar vienas įdomus būdas Nauru užsidirbti pinigų buvo išbandytas 2001-2008 m. Už 15 mln. dolerių per metus sala imdavo dalį į Australiją bandžiusių patekti nelegalių migrantų. Taip Nauru atsirado žmonių iš Indonezijos, Šri Lankos ir netgi Afganistano. Šiuo metu sala sprendžia dar vieną problemą – kaip apsirūpinti gėlu vandeniu? Vietinių išteklių nebepakanka, jau daugelį metų vandens atvežama tanklaiviais iš kitų šalių. Amerikiečių bendrovė „SolarCity“ ir japonų „Panasonic“ stato saloje didelę saulės jėgainę ir vandens gėlinimo stotį. Gal šiuolaikinės technologijos ir užsienio investicijos galiausiai padės nykštukinei šaliai išlipti iš duobės, kurioje ji atsidūrė po klestėjimo dešimtmečių?