Vakarinėje Latvijos dalyje, pačiame Kuršo regiono centre, šalia Ventos įsikūrusi Kuldyga – nedidelis miestas. Čia gyvena vos 13 tūkst. Žmonių. Tačiau gamtos dovanoto ir žmogaus rankomis sukurto grožio Kuldygai gali pavydėti ne vienas kur kas didesnis miestas. Kadaise buvusi svarbus administracinis ir prekybinis centras, dabar Kuldyga tapo tikra po Latviją keliaujančių turistų Meka.

„Neišlaižytas“, bet labai žavus ir gyvas – būtent toks yra Kuldygos senamiestis. Dalis namų gali pasirodyti nušiurę ir apsilaupę, tačiau ant jų palangių žydinčios gėlės, languose saulės atokaitoje besiraivančios katės ir kiekvieno senamiesčio namo fasaduose įsispaudusios amžių raukšlės yra daug didesnė vertybė nei išorinis blizgesys. Jei visas Kuldygos centras būtų išpuoselėtas ir sutvarkytas, kiekvienas namas – perdažytas, o įtrūkimai namų sienose – užtaisyti, Kuldyga prarastų didelę dalį savo žavesio.

Kuršo sostinė

Dar 1242 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Kuldyga viduramžiais sparčiai augo. Čia iškilo pilis, kuri iki mūsų dienų neišliko – 1750 m. buvo nugriauta, o jos akmenys ir plytos panaudotos miesto namų statybai (vienas iš žinomiausių tokių pastatų – XVIII a. pastatytas miesto sargybinės pastatas, Kuldygos gyventojų vadinamas Budelio nameliu). Šalia pilies augo gyvenvietė. Būdama greta svarbių sausumos ir vandens kelių, kryžkelėje tarp Prūsijos, Žemaitijos ir šiaurinės Kuršo dalies, tarp Liepojos ir Rygos, tarp Ventos aukštupyje esančios dalies Lietuvos ir upės žemupyje įsikūrusio Ventspilio uosto, Kuldyga traukė pirklius bei amatininkus. 1368-aisias ji jau buvo svarbiausius Baltijos regiono miestus jungusios Hanzos sąjungos narė.

Tačiau tikrasis Kuldygos suklestėjimo laikas buvo XVI a. pabaiga – XVII a. pirmoji pusė. 1596 m. Kuldyga buvo Kuršo kunigaikštystės sostinė (vėliau perkelta į Jelgavą), o 1610-aisiais čia gimė garsiausias jos valdovas Jokūbas Ketleris, pavertęs Kuršą tais laikais labai pažangiu ir turtingu regionu, rūpinęsis ūkio, švietimo, kultūros plėtra, sukūręs stiprų laivyną ir siuntęs su Kuršo vėliava plaukiojusius laivus į tolimus pasaulio kampelius. Būtent jo valdymo laikais Kuršas turėjo užjūrio koloniją – Gambiją vakarinėje Afrikos dalyje ir Tobago salą Karibų jūroje.

 

Latvijos Venecija

Išskirtinis Kuldygos senamiesčio bruožas – čia puikiai tarpusavyje deranti mūrinė ir medinė architektūra. Žavinga raudonomis čerpėmis dengti įvairių architektūros stilių namai traukia akį, masina užsukti į kiemus, atidžiau apžiūrėti gausias smulkesnes architektūros detales, pavyzdžiui, puošniai raižytas duris.

Kuldygos gyventojai labai didžiuojasi, kad jų miestas dažnai vadinamas Latvijos Venecija. Taip yra dėl kelių senamiesčio kvartalų, įsikūrusių prie mažyčio sraunaus Alekšupytės upelio, sruvenančio į Ventą. Dalis namų pastatyti prie pat vandens. Per Kuldygoje rengiamas triukšmingas miesto šventes šio upelio vaga organizuojamos smagios bėgimo varžybos.

Miesto centre kas keliasdešimt metrų galima rasti vis kitokį įdomų lankytiną objektą. Kiek keistenybių čia yra! Bažnyčios gatvėje kiekvienas kuldygietis pasiūlys aplankyti XVII a. pastatytą Goldingeno (taip vokiškai buvo vadinama Kuldyga) miesto burmistro Štefenhageno namą, kurio pirmame aukšte į sieną įmūrytas įspūdingo dydžio (2×2,5 metro) lagaminas. Pasakojama, esą jis priklausė Švedijos karaliui Karoliui XII, kuris 1702 m. buvo apsistojęs Kuldygoje ir nakvojo burmistro namuose, o lagaminą paprasčiausiai pamiršo.

Netoliese – liuteronų Šv. Kotrynos bažnyčia. Ji iškilo dar 1252 –aisiais, vėliau ne kartą buvo perstatyta. Visiškai šalia – Alekšupytės krioklys – 4,5 metro aukščio buvusio popieriaus fabriko užtvanka. Vanduo garma į čia pat iš Lietuvos į Baltijos jūrą plaukiančią Ventą.

Kitapus 1905 metų parko – įspūdingas žydų sinagogos pastatų kompleksas. Dėl holokausto kadaise gausios Kuldygos žydų bendruomenės neliko, o buvusiuose judėjų maldos namuose dabar veikia biblioteka bei parodų ir koncertų salė.

Įvairių konfesijų maldos namų Kuldygoje yra daug. Į dangų šauna raudonplytės liuteronų Šv. Onos bažnyčios žalios spalvos bokšto smailė, netoliese – Baptistų maldos namai, dar toliau – Kuldygos stačiatikių cerkvė, pastatyta 1871 m. Pačiu turtingiausiu interjeru garsėja katalikų Švč. Trejybės bažnyčia. 1641-aisiais mūrijant kertinį jos pamatų akmenį dalyvavo pats Kuršo hercogas Jokūbas. Tai bene įspūdingiausia katalikų bažnyčia Kurše, garsėjanti įspūdingais centriniu ir šoniniais altoriais, Madonos su kūdikiu paveikslu, meno paminklu laikoma klausykla. Čia pat, vadinamajame Katalikų kvartale, veikia moterų vienuolynas. Ši bažnyčia ir vienuolynas – svarbus Kuršo katalikų centras. Šiame regione katalikų gyvena labai nedaug – absoliuti dauguma tikinčiųjų yra liuteronai.

Lėto aptarnavimo restoranas

Centrinėje miesto dalyje gausu jaukių kavinių, barų, restoranų ir kitokių vietų, kur galima pavalgyti ir atsigaivinti. Bent dvidešimt maitinimo įstaigų varžosi dėl klientų ir prisitaiko prie jų poreikių. Lyg atsvara greitojo maisto užkandinei „Hesburger“ – niekur neskubėti kviečianti lėto aptarnavimo „Klūdzina“. Vienas iš tradicinių Kuldygos skanumynų – Klingerio pyragas.

Pasistiprinus galima keliauti toliau, Ventos link. Būtinai verta aplankyti labai gražiai sutvarkytą Miesto sodą. Nuostabūs gėlynai, tvenkinukai, fontanai, ūksmingų medžių pavėsyje įrengti suolai – puikus pavyzdys, kaip mieste galima įrengti itin jaukų poilsio kampelį. Sodą puošia skulptūros. Čia pat – įdomus, neseniai savo ekspozicijas atnaujinęs miesto muziejus, įsikūręs Bangerto viloje. Muziejuje, be kita ko, sukaupta turtinga lošimo kortų kolekcija.

Žuvys šoka į viršų

Bene didžiausia Kuldygos turistinė įžymybė – Ventos krioklys (Ventas rumba). Jis – neaukštas (iki 1,6 – 2,2 metro), tačiau labai platus: jo plotis siekia249 metrus, o potvynių metu išplatėja net iki 270 metrų. Tai plačiausias krioklys visoje Europoje. Jį verta pamatyti ir iš viršaus, nuo šalia Miesto sodo esančios apžvalgos aikštelės, ir nusileidus prie pat krioklio. Ypač patogu prie jo prieiti nuo dešiniojo Ventos kranto.

Krioklys – tikra gamtos dovana Kuldygos gyventojams: sunku įsivaizduoti nuostabesnę maudymosi vietą nei ši „rumba“, kur gali palįsti po krintančiu vandeniu. Teigiama, kad tokios maudynės ypač naudingos moterims – esą tai puiki procedūra, mažinanti celiulitą. O vyrams ši vieta nuo seno rūpi dėl žvejybos. Pavasarį, žuvims plaukiant neršti į Ventos aukštupį, žiobriai, kartais ir lašišos bando įveikti šį slenkstį ir šokinėja iš šniokščiančių sūkurių į orą. Žuvys jau šimtus metų gaudomos specialiomis pintomis gaudyklėmis.

Apie Ventos krioklį pasakojamos įvairios legendos. Viena iš jų byloja, kad kadaise velnias nešė didžiulį maišą akmenų. Nelabajam brendant per Ventą, užgiedojo gaidys, ir išsigandęs velnias numetė maišą. Iš jo pabirę akmenys esą suformavo šį Ventos slenkstį.

Riežupės požemiai

Netoli Ventos krioklio per upę driekiasi 1874 m. pastatytas vienas gražiausių Latvijos tiltų. Dar viena miesto turistinį įžymybė – dešiniajame Ventos krante įrengtas 16 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Taip pat iš paukščio skrydžio Kuldygą galima apžvelgti pakilus į Šv. Kotrynos bokštą.

Jeigu jau atvykote į Kuldygą, būstų tikra klaida neaplankyti garsiųjų Riežupės smėlio urvų. Tai ne gamtos, o žmogaus kūrinys. XVIII-XIX a. Kuldygoje klestėjo stiklo gamyba, o jo žaliava – kvarcinis smėlis – buvo gaunamas Riežupėje. Čia rankomis yra iškasti apie 2 kilometrų ilgio požeminiai tuneliai, iš kurių tik 460 metrų atverti turistams. Giliausia vieta – 10 metrų gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Požemius galima lankyti tik lydint gidui. Kai kurie gidai tikras ir išgalvotas istorijas geba paporinti ir lietuviškai – Kuldygą ir jos apylinkes mūsų tautiečiai lanko itin noriai.