Anykščių rajone esantys Troškūnai – vienas mažiausių Lietuvos miestų. Mūsų šalies miestų sąraše pagal dydį jis yra antras nuo galo ir lenkia tik Panemunę (Pagėgių savivaldybėje). Nė pusės tūkstančio gyventojų neturintys Troškūnai dydžiu nusileidžia šimtams kitų, miesto statuso niekada neturėjusių gyvenviečių. Tačiau kultūros paveldu, garbinga istorija, lankytinų objektų gausa jie gali varžytis ir su kur kas didesniais miestais.
Atvažiavus į Troškūnus, esančius abipus plento, vedančio iš Panevėžio į Anykščius, pirmiausia krinta į akis tankiai užstatyta centrinė miestelio dalis: aplink Nepriklausomybės aikštę stovintys pastatai remiasi sienomis, yra netgi labai dailių dviaukščių senųjų pastatų. Kadaise Troškūnuose buvo dešimtys krautuvių, smulkių įvairias paslaugas teikusių įstaigų. Dabar gyvybės miestelyje mažiau, tačiau parduotuvių gausa Troškūnai iki šiol stebina – jų čia veikia net apie dešimt. Be to, yra trys alaus barai, kuriuose populiarus stiprus alus.

Veikė vienuolynas
Troškūnų širdis – Nepriklausomybės aikštė, šalia kurios yra pagrindinės miesto įžymybės – įspūdinga Švč. Trejybės bažnyčia su varpine, už bažnyčios baltuojantis nemenkas vienuolyno pastatas, o prie pat aikštės – puikiai restauruota senoji mokykla, kadaise buvusi svarbiu Aukštaitijos švietimo židiniu.
Troškūnų vietovė nėra labai sena. Čia nėra jokio piliakalnio ar senovės gyvenvietės pėdsakų. Rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė minima nuo XVI a., tačiau ilgą laiką nebuvo reikšminga. Pats Troškūnų pavadinimas, kaip manoma, kilęs iš asmenvardžio Troškūnas. Galbūt taip buvo vadinamas žmogus, kuris įkūrė pirmąją sodybvietę šioje teritorijoje?
XVI a. jau buvo žinomas Troškūnų dvaras, o per kitus du šimtmečius čia ėmė formuotis miestelis. XVII a. pabaigoje – XVIII a. Troškūnai gavo įvairių privilegijų ir ėmė augti kaip prekybos centras. Tačiau didžiausią stimulą miesteliui augti suteikė čia įsikūrę vienuoliai bernardinai, pakviesti į Troškūnus 1698 m. vietos dvaro savininkų Vladislovo ir Onos Sakalauskų (beje, V. Sakalausko garbei Troškūnai kurį laiką buvo vadinami Vladislavovu). Dvarininkai skyrė lėšų medinės bažnyčios ir vienuolyno statybai, tačiau šie gana greitai , jau 1743 m., sudegė. Netrukus bažnyčia ir vienuolynas buvo atstatyti, tačiau 1770-aisiais vėl virto pelenais. Po antrojo didelio gaisro į Troškūnus atvykęs bernardinų vienuolyno prioras Dominykas Dambrauskas ėmė statyti mūrinių pastatų ansamblį. Darbai vyko sunkiai (šlapioje vietoje po pamatais daug kur buvo būtina įrengti ąžuolinius ir alksninius polius), tačiau galų gale 1772 m. buvo baigtas mūryti vienuolynas, 1788 m. – bažnyčia, 1789 m. – mokykla, o 1803 m. – varpinė. Buvo suformuotas įspūdingas architektūrinis ansamblis.

Net septyni altoriai
Didesnę dalį projektavimo darbų atliko garsus XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos architektas Martynas Knakfusas. Įspūdingų jo projektuotų statinių galima pamatyti įvairiose Lietuvos vietose. Tai Kurtuvėnų bažnyčia netoli Šiaulių, Paežerių dvaras prie Vilkaviškio, bent keli rūmai ir kiti pastatai Vilniuje.
Troškūnų bažnyčios architektūroje labai įdomiai ir organiškai persipina klasicizmo ir baroko formos. Pagrindiniame fasade galima pamatyti retą bažnyčių architektūroje detalę – balkoną. Po bažnyčia įrengti įspūdingi rūsiai, o šventovės interjerą sudaro visas meno vertybių lobynas: įspūdingi centrinis ir šoniniai altoriai (jų – net septyni), puikūs barokiniai vargonai, XVIII a. tapyti Šv. Antano ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslai su prabangiais metaliniais aptaisais bei daug kitų meno vertybių.
Itin įspūdinga varpinė, pastatyta pagal italų architekto Pjetro de Rosio projektą ir šaunanti į padanges net 42 metrus. Joje kabo keturi varpai, du iš jų turi savo vardus. „Rapolas“ 1806 m. nulietas Vilniuje, o „Ignotas“, nulietas ketveriais metais anksčiau, atkeliavo iš Rygos. Be to, varpinėje yra dar du varpai, iš kurių vienas priklausė sudegusiai senajai medinei Troškūnų bažnyčiai.
Šalia bažnyčios glaudžiasi nemenkas U formos vienuolyno pastatas. 1864 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo vokiečių karo ligoninė. Sovietmečiu vienuolyne buvo įsteigtos remonto dirbtuvės. Atgavus nepriklausomybę, kunigui Sauliui Filipavičiui pavyko vienuolyną paversti ir dvasiniam, ir pasaulietiniam gyvenimui svarbia vieta – čia vyksta įvairios religinio ir meninio pobūdžio stovyklos, renginiai, festivaliai, seminarai.

Aukštaitijos šviesulys
Taip pat prie aikštės baltuoja Troškūnų ir visos Aukštaitijos istorijai išskirtinai svarbus pastatas – senoji Troškūnų mokykla. Tai vienas svarbiausių švietimo židinių Rytų Lietuvoje. Mokykla buvo įkurta XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje (dažniausiai minimi 1773 m.). 1789-aisiais pastatytas puikus mokyklos pastatas. 1800 m. čia dirbo šeši mokytojai, mokėsi 171 mokinys. Tai buvo viena solidžiausių provincijos mokyklų to meto Lietuvoje.
Mokykloje buvo sukaupta nemenka biblioteka, mineralų kolekcija, įsteigtas botanikos sodas, ne tik teikiamas bendrasis išsilavinimas, bet ir skleidžiamos pažangaus ūkininkavimo, sodininkystės bei daržininkystės idėjos. 1807-aisiais mokykla gavo kolegijos statusą. Šioje mokykloje mokėsi gausus būrys garbių Lietuvos žmonių, iš kurių bene žymiausias – dainininkas Kanutas Ruseckas. Tikru Aukštaitijos šviesuliu buvusi senoji Troškūnų mokykla rusų valdžios sprendimu uždaryta 1840 m.

Kovotojams atminti
Dabar ant senosios Troškūnų mokyklos pastato galinio fasado galima pamatyti pritvirtintą paminklinę lentą, kuri mena šioje vietoje įvykusią dramą. 1920 m. lapkričio 21 d. į Troškūnus įsiveržusios lenkų pajėgos šioje vietoje sušaudė penkis į nelaisvę paimtus Lietuvos kovotojus.
Lietuvos laisvės kovas įamžinančių vietų Troškūnuose yra ir daugiau. Nepriklausomybės aikštėje stovi skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas įspūdingas paminklas, skirtas šioje Aukštaitijos dalyje veikusios Lietuvos partizanų Algimanto apygardos kovotojų atminimui įamžinti. Pirmasis apygardos vadas buvo iš Troškūnų kilęs Antanas Slučka- Šarūnas. Troškūnų kapinių pakraštyje yra visas Lietuvos laisvės kovotojų kapų kvartalas, kur ilsisi daugiau nei dviejų dešimčių partizanų palaikai.
Apsilankius Troškūnuose tikrai verta užsukti į miestelio kapines. Jose yra nuostabių kryžių, itin meniškų antkapinių paminklų, dalis kurių mena XIX a. Labai įdomūs ir kai kurie tarpukariu statyti paminklai
Šiaurinėje miestelio dalyje yra pašaliečių retai lankomos Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių karių kapinės. Didelė dalis čia palaidotų karių mirė karo ligoninėje, kuri veikė buvusio vienuolyno patalpose. Atokiau nuo miestelio, už Smėlynės kaimo, šalia kelio į Kavarską, yra Troškūnų žydų kapinės, o jų pakraštyje – klaikią 1941 m. vasarą sušaudytų vietos gyventojų žydų masinė kapavietė. Holokaustas sunaikino kadaise gausią ir turtingą Troškūnų žydų bendruomenę. Šiuo metu Troškūnai – beveik grynai lietuviškas miestelis, kuriam spalvingo žavesio suteikia nedidelė vietos čigonų bendruomenė.

Nykstantis dvaras
Tikras Troškūnų skaudulys – drastiškai nykstantis dvaras šalia miesto esančioje Smėlynės gyvenvietėje. Troškūnų (Smėlynės) dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1591 m. Skirtingais laikotarpiais jis priklausė Sakalauskams, Petkevičiams, Hopenams, o nuo 1850-ųjų – Montviloms. 1906 m. dvare buvo įkurta lietuviška – lenkiška mokykla.
Montvilų giminė XIX a. pabaigoje dvarą pritaikė ūkininkavimui. Būtent tuomet iškilo didžioji dalis dabartinių dvaro laikotarpio pastatų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmai buvo sugriauti, naujuosius rūmus Stanislovas Montvila pastatė apie 1926 m. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įkurtas tarybinis ūkis. Šiuo metu daugelis dvaro pastatų neprižiūrimi, griūvantys.

Buvo rajono centras
Šalia kelio į Anykščius yra Troškūnų geležinkelio stotis. Kadaise naudotas Anykščius su Panevėžiu jungiantis siaurasis geležinkelis šiandien yra turistinė įžymybė.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje žmonių Troškūnuose gyveno pusketvirto karto daugiau nei dabar. 1950-1959 m. Troškūnai buvo rajono centras, turėjęs savo laikraštį nedviprasmišku pavadinimu „Staliniečio kelias“. Nors niekada labai smarkiai ir neišaugę, 1956-aisiais Troškūnai gavo miesto teises.
Turtinga istorija ir įdomiu paveldu išsiskiriantiems Troškūnams likimas, deja, pagailėjo gražios gamtos. Vietos upeliai – menki, tvenkiniai – nelabai išvaizdūs, o didžioji dalis miškų – drėgni. Kurortu ar bent jau itin patrauklia vasarviete ši vietovė niekada netaps. Tačiau keliaujant po Lietuvą šį vieną mažiausių Lietuvos miestų aplankyti tikrai verta. Telieka viltis, kad miestelyje atsiras turistams skirtų informacinių stendų, rodyklių. Kol kas šių dalykų Troškūnams, kaip ir daugeliui kitų įdomių Lietuvos miestelių, labai trūksta.